Ką reiškia Krikšto sakramentas? Krikštas yra pirmasis Naujojo Testamento sakramentas, kurį Kristus davė visiems žmonėms, kad šie galėtų pasiekti amžinąją laimę. Krikštas yra sąmoningas sprendimas atsiliepti į Kristaus Evangelijos žinią ir tapti atsakingu jos skelbėju. Tai sprendimas būti išskirtine Dievo nuosavybe ir aktyviu tikėjimo žmogumi. Todėl šiam veiksmui reikia pasirengti - reikia ir žinių, ir ryžto. Kai krikštijami maži vaikai, jų vardu tėvai ir krikštatėviai pareiškia ryžtą ir norą, prisiima atsakomybę užauginti žmogų, kuris augdamas pats patvirtintų sprendimą. Visus pakrikštytuosius sieja sakramentinės vienybės ryšys. Pakrikštytasis tampa gyvosios Bažnyčios nariu, pats tampa Bažnyčia.
Krikštas - nuplovimas vandeniu susietas su Kristaus nurodytais gyvenimo žodžiais, panaikina pirmapradę kaltę (vadinamą gimtąja nuodėme) ir asmeninę nuodėmę (jei krikštijamas suaugęs žmogus). Krikštas žmogų padaro dieviškosios prigimties dalininku ir Dievo įvaikiu. Paprastai krikštija vyskupai, kunigai ir diakonai. Mirties akivaizdoje krikštyti gali ir pasaulietis, t. y. kiekvienas pakrikštytas krikščionis.
Ką tėveliams reikėtų žinoti apie bažnyčioje vykdomas apeigas? Labai svarbu, kad kūdikio tėvai dalyvautų krikštijant vaiką. Jiems patikėta atlikti tam tikras apeigas. Tėvai prisideda tuo, kad garsiai prašo kūdikiui Krikšto sakramento; po krikštytojo daro kryžiaus ženklą kūdikio kaktoje; atsižada piktosios dvasios ir išpažįsta tikėjimą; palydi kūdikį iki krikštyklos; laiko uždegtą žvakę; gauna motinai ir tėvui skirtą specialų palaiminimą. Svarbiausia tėvų ir krikštatėvių pareiga - perduoti tikėjimą atsakingai, įsipareigoti vaiką auginti tikintį, patiems liudyti tikėjimą, būti jo malonių atskleidėjais. Kad taip ir būtų, tėvai bei krikštatėviai turi turėti žinių apie tikėjimą, dalyvauti bendruomenės gyvenime, lankyti šventovę, trumpai tariant, būti aktyvūs krikščionys. Ar yra reikalavimų krikšto tėvams? Krikšto tėvai turi būti gana subrendę šioms pareigoms ir būti bent 16 m. Svarbu, kad patys būtų krikštyti, priėmę Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentus, krikščioniškai gyventų. Ką reiškia apeigų simboliai: baltas drabužis, žvakė? Krikštijamas vaikas apglobiamas baltu drabužiu, kuris yra nepaprasto išaukštinimo ir nekaltumo ženklas. Linkima, kad tėvai bei artimieji vaikus mokytu žodžiu ir pavyzdžiu, kad šie, nekalti ir šventi, laimėtų amžinąjį gyvenimą. Vėliau įduodama nuo velykinės žvakės įžiebta žvakė, kuri primena Kristų - mūsų šviesą. Apeigų žvakė išsaugojama iki vaiko Pirmosios Komunijos. Tądien tėvai Krikšto žvakę vaikui įduoda, kai šis žengia prie Viešpaties altoriaus švęsti šv. Mišių ir pirmą kartą priimti Eucharistijos. Tradiciškai ši žvakė yra saugoma visą žmogaus gyvenimą. Laikomasi ir papročio, kad per gyvenimą išsaugota Krikšto žvakė baigia degti prie amžinybėn iškeliavusio krikščionio karsto. Krikšto drabužis yra pagarbiai saugojamas Jį prireikus galima panaudoti ir krikštijant kitą vaiką. Tėvai gali laisvai rinktis, iš kokios medžiagos siūti drabužį, taip pat kokią žvakę pirkti - parafino ar vaško. Svarbiausia šiuos ženklus saugoti ir perduoti suaugusiems vaikams. Kaip puošti drabužėlį ar žvakę - kiekvienos šeimos reikalas. Tradiciškai žvakė puošiama baltu kaspinu ar keliomis gėlėmis. Bet tai nėra nei būtina, nei privaloma. Tėvai kartu su krikštatėviais parengia ir dovanoją žvakę krikštijamajam. Baltas drabužėlis irgi puošiamas įvairiai. Tradiciškai berniukų drabužėlis puošiamas rožine spalva, o mergaitės - mėlyna spalva, kuri yra Dievo Motinos globos ženklas ir jos apsiausto spalva. Gali būti drabužėlio priedai ir balti. Vis dėlto jie neturi jokios reikšmės. Svarbiausia yra žvakė ir baltas drabužis, simbolizuojantys Dievo šviesą ir nekaltumą.
Ką manote apie visų mėgstamas ir laukiamas iškilmes apeigoms pasibaigus? Po Krikšto sakramento rengiami iškilmingi pasivaišinimai neturėtų virsti vien tik skrandžių puota, per kurią liejasi alkoholis. Švenčių iškilmės įpareigoja atitinkamai ruošti ir stalą. Šios šventės pagrindas - padėka Dievui už kūdikį bei krikščioniško džiaugsmo iškilmės už naują bendruomenės narį ir Dievo įvaikį. Iškilmių pietums ar pačiai šventei rengiamės kruopščiai, bet dar kruopščiau turėtume rinkti žinias, kad suprastume apeigų prasmę ir žinotume, kokiomis Dievo dovanomis bus apdovanotas krikštijamas kūdikis. Ar gali nekrikštyti tėvai prašyti krikštyti savo vaiką? Krikšto malonės vaikui gali prašyti kiekviena šeima. Jei tėvai nėra krikštyti ir nori vaiką krikštyti ne dėl tradicijų, papročių, o iš tiesų siekia, kad jis priklausytų krikščionių bendruomenei, tai vaiko krikštas gali tapti puikia galimybe patiems tėveliams pasikrikštyti. Labai svarbu, kad krikštijant vaiką būtų žmonių, kurie padėtų jam augti tikėjimo ir krikščioniškos bendruomenės dvasia. Tad žiūrima, ar tėvai galės katalikiškai atsakingai auklėti vaiką, nors patys nepriklauso Bažnyčiai. Tokiu atveju ypatinga pareiga tenka krikšto tėvams. O jei mažylio tėveliai išsiskyrę? Už vaiko auklėjimą iki pilnametystės atsakingi abu tėvai, tad jei šeima išsituokusi, sprendimą dėl vaiko krikšto turi priimti abu buvę sutuoktiniai. Svarbus abiejų tėvų sutikimas krikštyti vaiką. Žinoma, jei vienam iš tėvų atimtos tėvystės ar motinystės teisės, dėl krikšto kreipiasi vienas iš tėvų. Pačių tėvų asmeninis prašymas krikšto savo vaikui tampa būtina krikšto sąlyga. Išskyrus, žinoma, mirties pavojų. Kokio amžiaus mažylį patartumėte krikštyti? Kviečiu neatidėlioti vaiko krikšto metams, dvejiems ar dar ilgiau. Supratus jo prasmę suvokiama, kad tai, kas geriausia krikščionių gyvenime, negali būti atidėliojama. Sąmoninga tėvų pareiga yra kuo greičiau kūdikį apgaubti Dievo malone. Ankščiau buvo gražus paprotys vaikelį krikštyti iki trijų mėnesių. Kartais vaikelis tiesiai iš gimdymo namų būdavo vežamas į šventovę krikšto ir jau su krikščionio ženklu parvežamas į namus. Kur galima pasisemti žinių apie krikšto reikšmę, apeigas? Dėl krikšto reikia kreiptis į savo parapijos kunigą. Daugelyje bažnyčių rengia krikštui ir pačiai šventei, supažindina su tikėjimo paslaptimis, supažindina su apeigomis. Kaip elgtis per apeigas Apeigos pradedamos, kai prie bažnyčios pasitinkami tėvai ir krikšto tėvai. Iš pradžių kunigas pasveikina susirinkusius ir klausia tėvų, kokį vardą išrinko savo kūdikiui bei ko prašo iš Dievo Bažnyčios. Kunigas klausia tėvų ir krikšto tėvų įsipareigoti atsakingai eiti jiems patikėtas pareigas. Kūdikis ženklinamas kryžiaus ženklu, kurį pakartoja tėvai ir krikštatėviai. Vėliau klausomasi Dievo Žodžio, sakoma trumpas kalba, paaiškinama Krikšto prasmė, pareigos, atsakomybė. Po Dievo Žodžio seka bendruomeninė malda ir tuomet kreipiamasi į visus Šventuosius, o ypač į vaiko Dangiškąjį Vardo Globėją. Po šios apeigos meldžiamasi saugoti vaiką nuo piktosios dvasios ir vaiko krūtinė patepama katechumenų (alyvuogių) aliejumi. Paskui šventinamas vanduo ir atsižadama nuodėmių bei išpažįstamas tikėjimas. Taip pasirengiama svarbiausiai apeigų daliai - krikštui. Prieš krikštą dar kartą atsiklausiama tėvų, ar tikrai jie nori, kad vaikas būtų pakrikštytas tuo Bažnyčios tikėjimu, kurį išpažino. Vaikas krikštijamas. Po šios apeigos dėkojama Dievui už suteiktą malonę, vaiko kaktytė patepama krizmos aliejumi (kvapus balzamo ir alyvmedžių aliejų mišinys, vartojamas nuo III a.), apgaubiamas krikšto drabužėliu (baltu drabužiu galima aprengti ir prieš apeigas) ir įteikiama įžiebta krikšto žvakė. Po šios apeigos kūdikis perduodamas tėvams linkint užauginti atsakingą ir sąmoningą, tikintį vaiką. Kalbama Viešpaties malda („Tėve mūsų") ir palaiminami tėtis, mama ir visi apeigų dalyviai. Svarbu! Atvykus krikštynų dieną į bažnyčią, reikia turėti kūdikio ar vaiko gimimo liudijimą. Jo reikės pildant Krikšto knygą, kurioje įrašomas pakrikštytojo vardas ir pavardė, gimimo data ir vieta, tėvo ir mamos vardai ir pavardės, tėvų adresas, kur tėvai tuokėsi, krikštatėvių vardai ir pavardės. Mažyliui išduodamas Krikšto liudijimas.
Kun. Ričardas DOVEIKA
